Pagaliau pavasaris

Vienintelis noras tokią šiltą dieną – sumerkti kojas į vėsią ir gaivią jūrą.

Lengvai

„Net ir juodžiausia neviltis nesitęsia amžinai“,- tokie ir panašūs „teisingi“ šūkiai penktadienį skambėjo koncerte „Renkuosi gyvenimą“.
Pavėlavęs apie pusantros valandos vis dėlto sugalvojau į jį vykti (įtakos tam aišku turėjo ir išgertas vyno kiekis). Koncertas buvo nemokamas, bet tik su pakvietimais. Aišku, aš to nežinojau. Man bandant išsiaiškinti patekimo į koncertą galimybes, šalia pastebėjau stovinčią merginą iš mano gimtosios mokyklos. Mums vos spėjus pasilabinti, iš koncerto atėjo šaunus vaikinukas su krūva nepanaudotų bilietų. Nors mano pažįstamai su drauge reikėjo tik dviejų bilietų, aišku vieną bilietą gavau ir aš.
Vienžo, išvada tokia: jeigu labai kažko nori, tai pavyksta, net neįdedant per daug pastangų :)

Orange and rainbow

Diena, atrodo, prasidėjo prastai – iš ryto ant baltų marškinių gausiai :) apsipyliau apelsinų sultimis.
Bet pagalvojau, kad gal tai nėra taip blogai – galbūt tai geras ženklas. Todėl „Palmyros goroskopą aš nusprendžiau paskaityti/O tenai lyg tyčia aistrynga naktys...“ – kaip, kad ŽAS dainoj...  Tai va, Palmyra rašo, kad šiandien „geras ženklas būti sulytam ir pamatyti vaivorykštę“.
Tai jeigu apelsinų sultis palaikysime lietumi – juk apsipyliau gausiai ir iš aukštai – bei tai, kad šiandien turiu margą vaivorykštės spalvų šratinuką, reikia tikėtis, kad diena vis dėlto bus gera.    

Viens du trys keturi penki šeši

Šiąnakt laukia neįprastas reiškinys – datą, valandą, minutės ir sekundės žymintys skaičiai išsirikiuos į nuoseklią eilę – 06.05.04.03.02.01 (pagal lietuvišką datos rašymą) arba 01.02.03.04.05.06 (pagal europietišką rašybą).
Sakoma, kad būtent tuo metu iš atmosferos į Žemę atsiveria mistinis tunelis, kuriuo teka kosmoso harmonijos spinduliai, suteikiantys ypatingos energijos. Turbūt reiks nemiegoti, kad į tą tunelį patekčiau ir energijos prisirinkčiau :)
Beje, amerikiečiams 01.02.03.04.05.06 buvo išsidėsčiusi jau prieš mėnesį – balandžio 5 dieną. Todėl truputį neaišku, kada tiksliai tas tunelis atsivers.. :)
O tokie išimtiniai skaičių sutapimai būna kartą per šimtmetį. Kitas toks sutapimas vyks po 72 metų. Tai įvyks lygiai 12 valandą 34 minutės birželio 5 dieną 2078 metais. Tuomet skaičių seka bus 12345678.

Lemtis ir atsitiktinumai

Po šios nakties prie mano „saldžiųjų“ filmų sąrašėlio – „Noting Hilas“, „Tegyvuoja meilė“, „Visi taškai ant i“, „Pabėgusi nuotaika“ – reiks pridėti ir dar vieną „Lemtingas atsitiktinumas“. Toks lengvas filmas apie mums lemties siunčiamus ženklus...
Ir bent kol kas jį reiks iškelti į sąrašo priekį.

Šešios stadijos

Kartais nesuprantame, kodėl nebuvome įvertinti, nuveikę kažką svarbaus. O pasirodo dėl to, kad neįsigiliname į reikalo esmę. Pristatau nežinomo autoriaus šešias kiekvieno projekto stadijas:

1) entuziazmas;
2) iliuzijų žlugimas;
3) panika;
4) kaltųjų paieškos;
5) nekaltųjų nubaudimas;
6) nedalyvavusių apdovanojimas.

Gyvenimas žiaurus :)

Orange virus

Oranžinis virusas neaplenkė ir manęs – prasidėjo jis praėjusį ketvirtadienį „Kaunas Jazz“ festivalyje (oranžinė - oficiali šių festivalio spalva), vėliau prasitęsė Amsterdame (oranžinė - Nyderlandų karalystės spalva), o pasibaigė pirmadienio vakarą vėl tame pačiame „Kaunas Jazz“ festivalyje, tik šį kartą Vilniuje.
Kol kas be didelių įžangų ir komentarų kelios nuotraukos iš oranžinio Amsterdamo ir Karalienės dienos.

Tanko beieškant

Nors ir neturėčiau aklai tikėti žiniasklaida ir turėčiau patikrinti jos skleidžiamą informaciją, šį savaitgalį vis dėlto pakliuvau į jos pinkles.
Per televiziją išgirdę, kad Lietuvoje, Dirvonėnų kaime, stovi tankas, prie kurio žmones neša padėti gėlių ir nori jį išsaugoti nuo kažko, nutarėme aplankyti. Tas kažkas turbūt nori jį sunaikinti. Nelabai supratome.

Taigi, šį savaitgalį buvo nuspręsta leistis į kelionę po Lietuvą ir važiuoti ieškoti tanko. Skamba gal kiek egzotiškai ir avantiūristiškai, bet tikslas buvo toks.
Azartą didino ir tai, kad paaiškėjo, jog Dirvonėnų kaimų Lietuvoje yra keli, todėl tai nelabai buvo aišku, kur važiuoti. Buvo nuspręsta iš pradžių važiuoti į kaimą, esantį arčiausiai mūsų, t.y. Vilniaus. Beje, pasirinkimą lėmė ir tai, kad šiame kaime buvo daugiau sodybų nei kituose Dirvonėnuose.

Ties Kuršėnais (jau už Šiaulių) paėmėme pavežti tranzuojantį vaiką. Mums pasisekė – jis kaip tik norėjo į Dirvonėnus. Pirmas mūsų klausimas buvo – „Jūsų kaime tas tankas?“.
Išgirdus teigiamą atsakymą supratome, kad pasirinkimas teisngas, kitas klausimas buvo – „O šitam kely policijos būna“. Šįkart išgirdus neigiama atsakymą, tanko vos nepravažiavome :) nes jis „stovėjo“ šalia kelio, dar neprivažiavus pačio miestelio.


Mes nuvažiavę daugiau kaip 200 km ir pamatę žymųjį tanką – patyrėme lengvą šoką... Bet nieko kažkaip atsigavome...








Šioje vietoje jau galima prisiminti, kaip važiuojant svarstėme, kokio gi dydžio bus tas tankas, ar jis dar su vikšrais ir pan. :)

Tačiau nepaisant visko – kelionė buvo smagi ir tanką vertėjo aplankyti :))

Tu gali!

Pastaruoju metu, bejunginėjant televizoriaus kanalus, kelis kartus užkliuvo muziklas „Chicago“. Žiurint pirmąjį kartą labiau rupėjo miuziklo scenarijus, dabar – miuziklo žodžiai. Finalinė scena vėl sukelia egzistencinių minčių:

You can like the life you're livin'
You can live the life you like
You can even marry Harry
But mess around with Ike...

Super Size Me

Nežinau, kodėl, bet pasižiūrėjus su Super Size Me užsinorėjo į McDonalds. Tik vieną kartą... Po to galėčiau ir metus neiti.

Muzika, kurios... nebuvo

Kaip skambėtų muzika, kurios nebuvo?.. Lietuvos muzikos padangėje praktiškai nebuvo vieno muzikinio etapo – swingo, diksilendo... Įdomu, kaip būtų skambėjusios dabar populiarios dainos pagal 4-ojo ar 6-ojo dešimtmečio muziką. Egidijus Sipavičius suteikė šią galimybę. Man patiko! Labai :)
Tačiau, tai klausimas ir apie tai... kaip atrodytų draugai, kurių nesutikai? Ir kas būtų, jeigu būtų?.. Kas būtų, jeigu prieš kelerius metus būtume pasielgę kitaip? Kas būtų, jeigu vieno ar kito žodžio būtume nepasakę? O galbūt nereikia dairytis atgal ir gyvenimą priimti tokį, koks yra. Ir (stengtis?) džiaugtis tuo, ką turime – be  muzikos, kurios nebuvo, be draugų, kurių nesutikome...

Paulausko įžvalgumas

A. Paulauskas ir vėl pasirodė labai įžvalgus. Prieš tris mėnesius postringadamas, kad šie metai bus šuniški, turbūt manė, kad pats nuo to bus apsaugotas. Deje, šuniškas skandalas ir šuniškas (?) partnerių elgesys paliko jį tik su mandatu, bet be sėdimos vietos Seime. Nekask duobės kitam, nes pats...

Nakties drąsa

Mes su Tavim turim naktį drąsos
Įsiklausyt į kalbą tamsos,
Lipt stogais ir žiūrėt žemyn,
Kas brangu – nebijot apkabint.

Čia Jurga, jeigu kas dar neatpažinote :)

Nice

Bonjour, La France!
Tik šį kartą nei Eifelio bokštų, nei Eliziejaus laukų – atrodytų ir romantikos mažiau. Bet vis tiek – tai ta pati Prancūzija!
Šįkart – Nica. Bet ir Nica tik tarpinė stotelė pakeliui į garsiuosius Kanus.
Alors, kad jau esu prie Viduržemio jūros, negaliu neišbandyti jūros gėrybių...
Po ilgų klajonių po Nicą pagaliau pagrindinėje (!?) restoranėlių gatvėje jų radau kokius šešis – trys dar nedirbo, trys tuoj nedirbs. Teko paskubėti.
Padavėjas, turbūt supratęs iš mano „bon-žūrr“, man atnešė anglišką meniu. Iš pradžių kiek įsižeidžiau. Po to, džiaugiausi – kodėl paaiškės vėliau.
Moliuskai buvo puikūs, tačiau įpusėjus jų dubenėlį kažkodėl ausis rėžti pradėjo rusų kalba. Pagalvojau, juk ne „Maskvoje“ – ne miestas, o restorano Nicoje pavadinimas – esame. Atidžiau apsižvalgius paaiškėjo – rusai okupuoja Kanus (Nica jiems irgi tarpinė stotelė): iš dvidešimties restoranėlio svečių – septyniolika (!) kalbėjo rusiškai, du, berods, itališkai. Dvidešimtas buvau – aš :) Tuomet apsidžiaugiau, kad meniu gavau anglų, o ne rusų kalba.
Beje, Nicoje dar vienas didelis skirtumas nuo Paryžiaus – beveik visi taksistai kalba angliškai!

Balkanai

Balkanai... iki šiol buvo pažįstami tik iš Kusturicos filmų.
Pasirodo žmonės iš tikrųjų šiek tiek keisti ir labai linksmi. Pradėjuss šokti jų šokius (nors kojos iš pradžių ir pynėsi), viskas tapo taip artima ir déjà vu. Tik nepaiškėjo viena, kur tai matyta – Kusturicos filmuose ar anktesniuose gyvenimuose...
O rakija, lengva ir šalta lyg šaltinio vanduo, panaikino ir užsilikusius kalbos barjerus :)