Nakties drąsa

Mes su Tavim turim naktį drąsos
Įsiklausyt į kalbą tamsos,
Lipt stogais ir žiūrėt žemyn,
Kas brangu – nebijot apkabint.

Čia Jurga, jeigu kas dar neatpažinote :)

Nice

Bonjour, La France!
Tik šį kartą nei Eifelio bokštų, nei Eliziejaus laukų – atrodytų ir romantikos mažiau. Bet vis tiek – tai ta pati Prancūzija!
Šįkart – Nica. Bet ir Nica tik tarpinė stotelė pakeliui į garsiuosius Kanus.
Alors, kad jau esu prie Viduržemio jūros, negaliu neišbandyti jūros gėrybių...
Po ilgų klajonių po Nicą pagaliau pagrindinėje (!?) restoranėlių gatvėje jų radau kokius šešis – trys dar nedirbo, trys tuoj nedirbs. Teko paskubėti.
Padavėjas, turbūt supratęs iš mano „bon-žūrr“, man atnešė anglišką meniu. Iš pradžių kiek įsižeidžiau. Po to, džiaugiausi – kodėl paaiškės vėliau.
Moliuskai buvo puikūs, tačiau įpusėjus jų dubenėlį kažkodėl ausis rėžti pradėjo rusų kalba. Pagalvojau, juk ne „Maskvoje“ – ne miestas, o restorano Nicoje pavadinimas – esame. Atidžiau apsižvalgius paaiškėjo – rusai okupuoja Kanus (Nica jiems irgi tarpinė stotelė): iš dvidešimties restoranėlio svečių – septyniolika (!) kalbėjo rusiškai, du, berods, itališkai. Dvidešimtas buvau – aš :) Tuomet apsidžiaugiau, kad meniu gavau anglų, o ne rusų kalba.
Beje, Nicoje dar vienas didelis skirtumas nuo Paryžiaus – beveik visi taksistai kalba angliškai!

Balkanai

Balkanai... iki šiol buvo pažįstami tik iš Kusturicos filmų.
Pasirodo žmonės iš tikrųjų šiek tiek keisti ir labai linksmi. Pradėjuss šokti jų šokius (nors kojos iš pradžių ir pynėsi), viskas tapo taip artima ir déjà vu. Tik nepaiškėjo viena, kur tai matyta – Kusturicos filmuose ar anktesniuose gyvenimuose...
O rakija, lengva ir šalta lyg šaltinio vanduo, panaikino ir užsilikusius kalbos barjerus :)